Žinia, kuri atrodo per gerai (arba per blogai), kad būtų tiesa
Kiekvieną rytą atidarome telefoną ir esame užverčiami naujienomis. Dalis jų tikros, dalis – ne visai, o dalis – tiesiog išgalvotos nuo pradžios iki pabaigos. Problema ta, kad visos jos atrodo vienodai. Tas pats šriftas, tos pačios nuotraukos, tas pats pasitikintis tonas. Ir mes, skaitydami greitai, dažnai nesusimąstome.
Dezinformacija nėra naujas reiškinys – melagingos žinios plito visada. Bet socialiniai tinklai ją pavertė epidemija. Vienas tyčia ar netyčia pasidalintas įrašas per kelias valandas pasiekia tūkstančius žmonių, kurie vėl jį persiuntė, ir taip toliau. Kol kas nors pagaliau patikrina faktus, žala jau padaryta.
Pirmiausia – sustok ir kvėpuok
Dezinformacija veikia per emocijas. Ji sukurta taip, kad supykdytų, išgąsdintų arba sukeltų tokį džiaugsmą, kad norisi tuoj pat dalintis. Jei naujienų antraštė iškart sukelia stiprią emocinę reakciją – tai pirmas signalas sustoti.
Klausk savęs: ar šita žinia mane verčia jaustis kažkaip ypatingai intensyviai? Jei taip – prieš spausdamas „share”, skaityk toliau. Ne tik antraštę. Visą tekstą. Nes dažnai antraštė ir turinys prieštarauja vienas kitam, arba turinys yra toks menkas, kad iš esmės nieko nepaaiškina.
Šaltinis – ne dekoracija
Kas parašė šitą straipsnį? Kokia svetainė jį publikavo? Ar ta svetainė apskritai egzistuoja ilgiau nei porą mėnesių? Šie klausimai skamba elementariai, bet dauguma žmonių jų neklausia.
Patikrink domeną. Kartais dezinformacijos svetainės imituoja žinomus leidinius – viena raidė skiriasi, bet iš pirmo žvilgsnio nepastebėsi. lrt.lt ir Irt.lt – skirtingi dalykai, nors atrodo beveik vienodai.
Taip pat verta pažiūrėti, ar straipsnyje yra autorius. Jei nėra – tai nereiškia automatiškai, kad žinia melaginga, bet reiškia, kad niekas neprisiima atsakomybės už tai, kas parašyta. O tai jau kelia klausimų.
Faktų tikrinimas – ne tik žurnalistams
Yra keletas paprastų įrankių, kuriuos gali naudoti bet kas. Google reverse image search leidžia patikrinti, ar nuotrauka tikrai iš ten, kur teigiama. Dažnai paaiškėja, kad „šiandieninė” nuotrauka iš karo zonos iš tiesų buvo daryta prieš penkerius metus visiškai kitoje šalyje.
Lietuvoje veikia Demaskuok – platforma, skirta dezinformacijos atvejams fiksuoti ir tikrinti. Tarptautiniu mastu – Snopes, FactCheck.org, Reuters Fact Check. Tai ne tobuli šaltiniai, bet jie daro darbą, kuriam reikia laiko ir metodikos.
Ir dar vienas dalykas: patikrink, ar tą pačią žinią skelbia kiti patikimi leidiniai. Jei apie didelį įvykį rašo tik viena nežinoma svetainė – tai labai keista.
Kai net tiesa tampa ginklu
Sudėtingiausia dezinformacijos forma – ne visiškai išgalvota žinia, o iš dalies tiesa. Paimamas tikras faktas, ištraukiamas iš konteksto, pridedama interpretacija – ir štai, turime kažką, kas techniškai nemeluoja, bet sukuria visiškai klaidingą vaizdą.
Prieš kelerius metus socialiniuose tinkluose plito žinia apie kažkokio politiko „skandalingą” pasisakymą. Citata buvo tikra. Bet ji buvo ištraukta iš kalbos, kurioje tas politikas iš tiesų teigė priešingai. Niekas netikslino. Visi piktinosi.
Todėl kontekstas yra viskas. Klausk: kada tai buvo pasakyta? Kokiomis aplinkybėmis? Kas dar buvo pasakyta toje pačioje kalboje, tame pačiame interviu?
Skaitytojo atsakomybė – ne bausmė, o galimybė
Kalbėti apie medijų raštingumą kartais skamba moralizuojančiai – tarsi sakytum žmonėms, kad jie kvailai skaito naujienas. Bet tai ne apie kvailumą. Dezinformacija yra profesionaliai gaminama, gerai finansuojama ir tiksliai nukreipta. Ji veikia net ir labai išsilavinusius žmones.
Skirtumas tarp to, kas pasiduoda ir kas ne, dažnai yra tik vienas paprastas įprotis: sustoti sekundei prieš dalijantis. Paklausti savęs – ar aš tikrai žinau, kad tai tiesa? Ar aš tik noriu, kad tai būtų tiesa?
Informacinis raštingumas nėra įgimtas. Jis ugdomas. Ir geriausia vieta pradėti – ne mokykla, ne kursai, o kitas įrašas, kurį ruošiesi pasidalinti savo „Facebook” sienoje.