Ekranas kaip veidrodis, kuris meluoja
Yra kažkas hipnotizuojančio tame, kaip žmogus ryte, dar neišgėręs kavos, jau slenka pirštu per naujienų srautą. Delfi, 15min, LRT – šie vardai tapo savotišku rytinio ritualo dalimi, lyg maldaknygė, tik su reklamomis ir komentarų skiltyje rėkiančiais anonimais. Tačiau mažai kas sustoja ir paklausia: kas nusprendė, kad ši žinia bus viršuje? Kodėl apie tą politiką rašoma trečią kartą per savaitę, o apie kitą – tyla?
Atsakymas nėra paprastas, ir būtent dėl to jis toks svarbus.
Algoritmas nėra neutralus
Technologijų kompanijos mėgsta kalbėti apie algoritmus taip, lyg tai būtų kažkoks objektyvus gamtos dėsnis – gravitacija, bet skaitmeninė. Iš tiesų algoritmas yra žmogaus sukurtas įrankis, įkūnijantis žmogaus vertybes, prioritetus ir – dažnai – komercinius interesus. Lietuvos naujienų portalai šiuo atžvilgiu nėra išimtis.
Kai Delfi ar 15min rodo tau „populiariausias naujienas”, jie iš tikrųjų rodo tai, kas generuoja daugiausiai paspaudimų. O paspaudimai, kaip gerai žinoma, atitenka skandalui, baimei ir pasipiktinimui – ne subtiliai analizei ar ilgam investigaciniam tekstui. Taip susidaro ratas: portalas rodo tai, kas populiaru, populiaru tampa tai, kas provokuoja, o provokacija tampa norma.
Tai nėra sąconspiracy teorija. Tai verslo modelis.
Redaktorius su rinkos jausmu
Bet algoritmai – tik pusė istorijos. Antroji pusė yra žmogus – redaktorius, kuris kiekvieną rytą sėdi prie monitoriaus ir sprendžia, ką statyti į viršų. Ir čia prasideda subtiliausia manipuliacija, nes ji nėra sąmoninga. Redaktoriai nėra piktavaliai. Jie tiesiog žino, kas „veikia”.
Lietuviškoje žiniasklaidoje ši dinamika ypač matoma politinių kampanijų metu. Vienas politikas gauna dešimt straipsnių per savaitę – daugiausia dėl to, kad jo pareiškimai yra spalvingi, provokuojantys, lengvai cituojami. Kitas, kurio darbas galbūt reikšmingesnis, bet nuobodžiai techninis – lieka šešėlyje. Taip formuojasi ne tik viešoji nuomonė apie asmenybes, bet ir apie tai, kas apskritai yra svarbu.
Redakciniai sprendimai nėra tik žurnalistika. Jie yra politika, net kai to niekas neketina.
Skaitytojas, kuris nori būti apgautas
Čia reikia pasakyti kažką nepatogaus: mes patys esame šio proceso dalis. Naujienų portalai manipuliuoja mumis todėl, kad mes leidžiame. Daugiau nei tai – mes to norime.
Psichologai jau seniai žino, kad žmonės ieško informacijos, kuri patvirtina jų jau turimus įsitikinimus. Lietuvos portalai tai supranta puikiai. Komentarų skiltys, kuriose viešpatauja tam tikros politinės nuotaikos, nėra atsitiktinumas – jos yra ekosistema, kurią portalas palaiko, nes ji generuoja įsitraukimą. Pyktis komentuoja. Susimąstymas – ne.
Taigi susidaro keistas simbiozinis ryšys: portalas maitina skaitytojo išankstinius nusistatymus, skaitytojas grįžta dėl to malonaus patvirtinimo jausmo, ir abu lieka patenkinti – bent jau trumpam.
Ten, kur veidrodis turėtų tapti langu
Visa ši sistema nėra lemtis. Ji yra pasirinkimas – ir portalų, ir mūsų. Yra lietuviškos žiniasklaidos pavyzdžių, kai investigacinė žurnalistika, atlikta be akies į paspaudimų skaičių, pakeitė realius dalykus: atskleidė korupciją, privertė atsistatydinti pareigūnus, suteikė balsą tiems, kurių niekas neklausinėjo. Tai įmanoma. Tai tiesiog mažiau pelninga.
Klausimas, kurį verta sau užduoti kiekvieną rytą, slenkat per naujienų srautą, yra paprastas: ar šis tekstas man parodo pasaulį, ar tik atspindi tai, ką aš jau manau? Veidrodis yra patogus. Langas – reikalingas. Ir skirtumas tarp jų kartais yra vienas redakcinis sprendimas, vienas algoritmo parametras, vienas skaitytojas, kuris nusprendžia pagalvoti prieš paspausdamas.