Vietinės žiniasklaidos problema, apie kurią niekas neklausia
Jei gyvenate mažesniame Lietuvos mieste ar rajone, tikriausiai pastebėjote, kad vietinių naujienų portalo kokybė pastaruoju metu… na, švelniai tariant, nėra ta pati. Vienas redaktorius, keletas freelancerių, pusė turinio – perrašyti LRT ar Delfi pranešimai. Tai nėra kritika – tai tiesiog realybė, su kuria susiduria dauguma regioninių leidinių visoje šalyje.
Bet kas iš tikrųjų vyksta už kulisų? Kodėl kai kurie portalai miršta tyliai, o kiti kažkaip išsilaiko? Pabandykime pasikalbėti apie tai atvirai.
Pinigai – viskas prasideda čia
Regioninių portalų verslo modelis visada buvo trapus. Reklamos pajamos iš vietinių verslų – tai buvo pagrindas. Bet kai „Facebook” ir „Google” pradėjo siurbti reklamos biudžetus kaip dulkių siurblys, vietiniai leidiniai atsidūrė kebloje situacijoje: auditorija dar yra, bet pinigai keliauja kitur.
Šiandien situacija tokia, kad vidutinis regioninis portalas Lietuvoje gali tikėtis kelių šimtų eurų per mėnesį iš display reklamos. Tuo tarpu vieno žurnalisto atlyginimas – bent 1000–1500 eurų. Matematika nesudėtinga ir nelabai džiuginanti.
Kai kurie portalai bandė prenumeratos modelį. Dalis – sėkmingai, dalis – ne. Problema ta, kad lietuviai (ir tai nėra jokia paslaptis) labai nenori mokėti už internetinį turinį, ypač jei kalbame apie vietines naujienas, kurias teoriškai galima sužinoti ir iš kaimyno.
Socialiniai tinklai – draugas ar priešas?
Čia yra tikra ironija. „Facebook” nužudė daug regioninių portalų reklamos pajamas, bet tuo pačiu tapo pagrindiniu jų auditorijos šaltiniu. Tai tarsi priklausomybė – žinai, kad blogai, bet negali liautis.
Portalai, kurie suprato, kaip dirbti su „Facebook” algoritmais, šiek tiek lengviau atsikvėpė. Bet algoritmai keičiasi nuolat, ir tai, kas veikė pernai, šiemet gali visiškai nebeveikti. Teko girdėti iš vieno regioninio portalo redaktoriaus, kad per vieną algoritmų atnaujinimą jie prarado beveik 40% organinio pasiekiamumo per savaitę. Keturiasdešimt procentų. Per savaitę.
„YouTube”, „TikTok”, „Instagram” – teoriškai galimybės, praktiškai – dar vienas resursų reikalaujantis kanalas, kuriam reikia žmonių, laiko ir įgūdžių. O tų resursų regioniniuose portaluose paprastai nėra per daug.
Kas vis dėlto veikia
Bet nėra taip, kad viskas tik blogai. Yra portalų, kurie rado savo nišą ir joje jaučiasi gana komfortabiliai. Keletas pastebėjimų:
Hiperinė lokalizacija. Tai skamba banaliai, bet iš tikrųjų veikia. Portalai, kurie rašo ne apie „Lietuvos ekonomiką”, o apie tai, kodėl konkrečioje gatvėje jau trečią savaitę neveikia šviesoforai – tie pritraukia lojalią auditoriją. Žmonės nori žinoti, kas vyksta jų kieme, o ne pasaulyje.
Bendruomenės kūrimas. Kai portalas tampa ne tik naujienų šaltiniu, bet ir vieta, kur žmonės jaučiasi išgirsti – tai kažkas vertingo. Komentarų skiltys, vietinių gyventojų istorijos, renginių anonsai – tai sukuria ryšį, kurio didieji nacionaliniai portalai tiesiog negali pasiūlyti.
Įvairūs pajamų šaltiniai. Portalai, kurie nesiremia tik reklama, bet ir organizuoja renginius, siūlo rinkodaros paslaugas vietiniams verslams, rašo užsakomuosius straipsnius (skaidriai pažymėtus) – tie išsilaiko geriau.
Dirbtinis intelektas – pagalba ar nauja grėsmė
Negalima nepaminėti DI. Kai kurie portalai jau naudoja automatizuotus įrankius sportinių rezultatų ar orų prognozių tekstams generuoti. Tai logiška – kodėl žurnalistas turėtų rašyti tą patį šabloninį tekstą apie krepšinio rungtynes, jei tai gali padaryti algoritmas?
Bet yra ir kita pusė. Jei regioninis portalas pradeda pildyti turinį DI generuotais straipsniais, prarandamas tas žmogiškumas, tas vietinis balsas, dėl kurio žmonės ir skaitė. Tai subtili riba, kurią lengva peržengti.
Realiai DI gali būti puikus įrankis rutininiams darbams, bet negali pakeisti žurnalisto, kuris žino, kad rajono meras ir vietinis verslininkas yra seni draugai – ir tai yra svarbu rašant apie miesto plėtros projektus.
Tai – ne mirtis, o transformacija (nors kartais sunku atskirti)
Regioninė žiniasklaida Lietuvoje nemiršta – ji keičiasi, ir tas pokytis yra skausmingas. Kai kurie portalai tikrai išnyks, ir tai yra liūdna, nes kartu su jais išnyks ir dalis vietinės atminties, bendruomenės balso.
Bet tie, kurie supranta, kad jų pranašumas yra ne greitis ar apimtis, o artumas ir pasitikėjimas – tie ras savo vietą. Galbūt mažesnę, galbūt su mažesne komanda, bet tvirtesnę.
Svarbiausia – nustoti bandyti konkuruoti su Delfi ar LRT jų žaidimo lauke. Tai pralaimėta kova iš pradžių. Vietoj to – būti tuo, kuo didieji niekada negalės būti: tikru vietinės bendruomenės balsu, kuris žino kiekvieno rajono istorijas ir žmones. Tai nėra maža. Tai iš tikrųjų yra labai daug.