Vietinės žiniasklaidos renesansas ar tik iliuzija?
Pastaraisiais metais pastebimas keistas reiškinys – žmonės, kurie atrodė galutinai persikėlę į socialinių tinklų informacinį burbuliuką, pradeda grįžti prie regioninių naujienų portalų. Skamba kaip gera žinia, bet prieš šokant iš džiaugsmo, verta paklausti: ar tai tikras pokytis, ar tiesiog dar viena trumpalaikė tendencija, kurią greitai pakeis kitas algoritmas?
Kodėl nacionalinės žiniasklaidos nepakanka
Problema su dideliais naujienų portalais yra paprasta – jiems Kelmė ar Skuodas egzistuoja tik tada, kai ten nutinka kažkas tragiško arba absurdiško. Kasdienė rajono gyventojų tikrovė: uždaroma mokykla, keičiasi autobusų maršrutai, vietinis verslininkas bando atgaivinti turgų – visa tai nacionalinei žiniasklaidai tiesiog neįdomu. Ir čia regioniniai portalai užpildo tikrą spragą, ne tą, kurią patys susigalvoja rinkodaros tikslais.
Žmogus, gyvenantis Alytuje ar Marijampolėje, nori žinoti, kas vyksta jo aplinkoje. Ne abstrakčiai Lietuvoje, o konkrečiai – jo gatvėje, jo savivaldybėje. Tai nėra kažkokia sentimentali nostalgija vietiniam laikraščiui. Tai praktinis poreikis, kurį ilgą laiką niekas rimtai netenkino.
Bet čia prasideda problemos
Regioninė žiniasklaida Lietuvoje turi rimtų struktūrinių bėdų, apie kurias nepatogu kalbėti, kai visi džiaugiasi jos sugrįžimu. Daugelis portalų gyvena iš savivaldybių reklamos ar net tiesioginių dotacijų. Tai reiškia, kad redakcija, rašanti apie mero sprendimus, tuo pačiu metu priklauso nuo to paties mero biudžeto malonės. Tokioje situacijoje kritinis žurnalizmas tampa ne norma, o išimtimi.
Be to, regioniniai portalai dažnai kenčia nuo chroniškai per mažų redakcijų. Vienas ar du žurnalistai, kurie turi padengti visą rajoną, fiziškai negali dirbti kokybiškai. Rezultatas – perpublikuoti pranešimai spaudai, savivaldybės pozicija kaip vienintelis šaltinis ir retkarčiais tikras reportažas, kuris parodo, koks galėtų būti šis darbas.
Skaitytojai grįžta, bet su kitokiais lūkesčiais
Įdomu tai, kad auditorija, kuri grįžta prie vietinių šaltinių, nėra ta pati, kuri skaitė spausdintą rajoninį laikraštį prieš dvidešimt metų. Šie skaitytojai yra praleidę metus socialiniuose tinkluose, matę dezinformacijos bangą, išmokę – bent jau dalis jų – skeptiškai vertinti tai, ką skaito. Jie grįžta ne iš inercijos, o ieškodami kažko konkretaus.
Ir čia regioniniai portalai turi unikalią galimybę, kurią dažniausiai praleidžia. Vietoj to, kad statytų ant artimų santykių su skaitytojais, bendruomeninio žurnalizmo principų, jie dažnai bando mėgdžioti nacionalinius portalus – daugiau sensacijų, daugiau paspaudimų viliojančių antraščių, daugiau tuščio turinio. Tai yra strategija, kuri ilgainiui nužudo tą vienintelį pranašumą, kurį jie turi.
Tarp vilties ir realybės – kur mes iš tikrųjų esame
Regioninių naujienų portalų sugrįžimas į skaitytojų įpročius yra realus, bet jis nėra triumfas. Tai greičiau simptomas – ženklas, kad žmonės pavargo nuo informacinio triukšmo ir ieško kažko, kas bent minimaliai susiję su jų gyvenimu. Ar regioninė žiniasklaida pajėgi atsakyti į šį poreikį sąžiningai ir profesionaliai? Atsakymas šiuo metu yra: kartais taip, dažnai ne.
Kol finansavimo modeliai išlieka tokie, kokie yra, kol redakcijos dirba su minimaliais ištekliais, o savininkų interesai dažnai kertasi su žurnalistikos etika – tol kalbėti apie tikrą vietinės žiniasklaidos renesansą yra per anksti. Skaitytojai grįžta, nes neturi geresnio pasirinkimo. Tai nėra komplimentas – tai iššūkis, į kurį regioniniai portalai kol kas atsako pusiau širdimi.