Mažieji portalai, kurie nebėra „maži”
Dar prieš dešimtmetį regioninė žiniasklaida Lietuvoje asocijavosi su kažkuo, ką skaito tik seneliai ir vietos savivaldybės darbuotojai. Kažkas tarp bažnyčios skelbimų lentos ir rajono laikraščio. Bet šiandien situacija kardinaliai pasikeitė – ir jei to dar nepastebėjai, greičiausiai tiesiog neskaitai tų portalų.
Regioniniai naujienų portalai – tiek Kauno, tiek Klaipėdos, tiek mažesnių miestų – pamažu tampa ne tik vietinės informacijos šaltiniu, bet ir tikrais darbotvarkės formuotojais. Istorija, kurią pirmą kartą išpublikuoja koks nors Šiaulių portalas, per 24 valandas gali atsirasti ant nacionalinių redakcijų stalo. Tai ne atsitiktinumas – tai sistema.
Kodėl tai vyksta būtent dabar
Atsakymas paprastesnis, nei atrodo: nacionaliniai portalai tiesiog fiziškai negali būti visur. Jų žurnalistai sėdi Vilniuje, važiuoja į paskirtus renginius ir dirba pagal redakcijos prioritetus. O regioninis portalas turi žmogų vietoje – žmogų, kuris žino, kas iš tikrųjų vyksta Plungėje ar Jonavoje, ir kuriam paskambina vietos gyventojai, o ne PR agentūros atstovai.
Be to, socialiniai tinklai sugriovė geografinius barjerus. Kai kažkas nutinka Alytuje ir vietinis portalas tai aprašo greitai bei tiksliai, tas turinys keliauja per „Facebook” grupes, „LinkedIn” ir žinučių programėles taip pat greitai kaip bet kuri Delfi ar 15min publikacija. Algoritmai neskiria, ar redakcija yra Vilniuje, ar Utenoje.
Vietinė žurnalistika kaip konkurencinis pranašumas
Čia slypi esminis dalykas, kurį dažnai praleidžia tie, kas galvoja apie žiniasklaidą tik kaip apie „turinį”. Regioninis portalas turi kažką, ko nacionaliniam sunku nusipirkti – pasitikėjimą. Žmogus Marijampolėje labiau patikės portalu, kuris rašo apie jo miestą kiekvieną dieną, nei redakcija, kuri apie Marijampolę prisimena tik tada, kai nutinka kažkas dramatingo.
Tas pasitikėjimas virsta auditorija. O auditorija – į įtaką. Ir štai tada regioninis portalas nebėra tik „vietinis” – jis tampa šaltiniu, kurį cituoja kiti, kurio tyrimus perima didesnės redakcijos, kurio žurnalistai kviečiami komentuoti nacionaliniuose laidose.
Iššūkiai, apie kuriuos neverta tylėti
Būtų nesąžininga piešti tik rožinį paveikslą. Regioniniai portalai susiduria su rimtomis problemomis – finansavimas lieka nestabilus, reklamos rinka maža, o žurnalistų kaita didelė. Talentingas žmogus, išaugęs regioninėje redakcijoje, anksčiau ar vėliau gauna pasiūlymą iš Vilniaus. Ir dažnai išvyksta.
Kita problema – kokybės nevienodumas. Tarp regioninių portalų yra tikrų žurnalistikos deimantų, bet yra ir tokių, kurie gyvena nuo savivaldybės užsakymų ir vengiamai rašo apie vietos valdžios problemas. Skaitytojas turi mokėti atskirti vienus nuo kitų – o tai reikalauja medijų raštingumo, kurio Lietuvoje dar trūksta.
Tai ne tendencija – tai struktūrinis pokytis
Regioniniai portalai nebegrįš į tą vietą, kur buvo prieš dešimt metų. Jie jau per giliai įaugo į informacijos ekosistemą – kaip pirminiai šaltiniai, kaip bendruomenių balsai, kaip žmonių, kurie nemato savęs nacionalinėse naujienose, veidrodis. Ir kuo labiau nacionalinė žiniasklaida koncentruojasi Vilniuje, tuo vertingesnė tampa ta vietinė perspektyva.
Jei žiniasklaidos ateitis – tai pasitikėjimas, artumas ir tikrumas, tai regioniniai portalai jau turi tris iš trijų. Jiems tereikia išspręsti verslo modelį. O tai, kaip žinome, yra tik pinigų klausimas – ne misijos.