Prieš kokius penkerius metus žodžių junginys „dirbtinis intelektas“ Lietuvos žiniasklaidoje skambėjo kaip kažkas iš mokslinės fantastikos – tolima, abstrakti tema, apie kurią rašydavo nebent technologijų skiltyse. Šiandien situacija visai kitokia. Algoritmai jau renkasi, kokią antraštę pamatysite pirmieji, kokie straipsniai jums „pasiūlomi“ portalo apačioje, o kai kur – ir kokiu tonu bus parašyta žinutė apie orus ar biržos kursus. Pokytis įvyko tyliai, be didelių fanfarų, bet jo mastas kelia klausimų, kurių ilgai vengti nepavyks.
Nuo redakcijos stalo iki serverio
Didieji Lietuvos naujienų portalai jau kurį laiką naudoja automatizuotus įrankius rutininiam turiniui generuoti. Sporto rezultatai, valiutų kursai, trumpi pranešimai apie eismo įvykius – tokio pobūdžio medžiaga vis dažniau parašoma be žmogaus rankos, arba bent jau su minimaliu jos dalyvavimu. Žurnalistui lieka analizė, interviu, tyrimai – tai, ko algoritmas kol kas padaryti negali. Skamba patogiai, tiesa? Mažiau rutinos, daugiau kūrybos. Bet čia slypi ir kita medalio pusė – kai redakcijos supranta, kad tam tikras turinys gali būti gaminamas pigiau ir greičiau, kyla pagunda mažinti etatus ten, kur anksčiau dirbo žmonės.
Kalbant atvirai, mažoms Lietuvos redakcijoms tai iš dalies ir išgyvenimo klausimas. Konkuruoti su tarptautiniais medijų gigantais, turinčiais neribotus resursus, be technologinės pagalbos tampa vis sunkiau. AI įrankiai leidžia greičiau reaguoti, greičiau versti užsienio naujienas, greičiau paruošti turinį skirtingoms platformoms – Facebook, Instagram, TikTok reikalauja skirtingo formato, o žmogiškų rankų tam tiesiog nepakanka.
Kai naujienos tampa „jūsų“ naujienomis
Personalizacija – gal net įdomesnė ir pavojingesnė šio pokyčio dalis. Portalai vis dažniau seka, ką skaitote, kiek laiko praleidžiate prie straipsnio, kokias nuorodas spaudžiate. Iš to gimsta individualizuotas naujienų srautas – kiekvienam vartotojui skirtingas. Vienam rodomos politikos naujienos, kitam – kulinarijos receptai, trečiam – sporto rezultatai iš mažiau žinomų lygų.
Iš vienos pusės, tai patogu. Nebereikia knistis per dešimtis nereikalingų temų. Iš kitos – kuriamas tas garsusis „informacinis burbulas“, apie kurį jau seniai kalba tyrėjai. Jei matai tik tai, kas tave dominina, kaip sužinosi, kas vyksta kitur? Kaip suprasi priešingą nuomonę, jei algoritmas tiesiog nusprendžia, kad ji tavęs „nedomina“? Lietuvos kontekste tai ypač jautru – maža rinka, poliarizuotos nuomonės, o dabar dar ir mašinos, kurios tas nuomones tik dar labiau atskiria vienas nuo kitos.
Dezinformacijos šešėlis
Negalima nutylėti ir tamsiosios pusės. Generatyvinis AI leidžia sukurti tekstą, vaizdą ar net vaizdo įrašą, kuris atrodo įtikinamai, bet yra visiškai sufabrikuotas. Lietuvai, esančiai geopolitiniame priešakyje, tai ne teorinė grėsmė – tai kasdienybė. Dezinformacijos kampanijos, klaidinantys „giluminiai netikri“ (deepfake) vaizdo įrašai, netikri ekspertų komentarai – visa tai jau buvo fiksuota ir mūsų informacinėje erdvėje. Žiniasklaidos priemonėms tenka ne tik naudotis AI, bet ir mokytis su juo kovoti – atpažinti, kur baigiasi tikras turinys ir prasideda sukurtas.
Įdomu tai, kad kai kurios redakcijos jau pradeda samdyti žmones, kurių vienintelė užduotis – tikrinti, ar vaizdo įrašas, nuotrauka ar tekstas nėra generuoti mašinos. Prieš dešimtmetį tokia pareigybė būtų skambėjusi juokingai. Šiandien tai būtinybė.
Ką visa tai reiškia skaitytojui
Vidutiniam skaitytojui šis pokytis dažnai lieka nematomas. Retas kas susimąsto, kodėl būtent šis straipsnis pasirodė feede pirmas, arba kodėl antraštė suformuluota būtent taip, o ne kitaip. Bet būtent tas nematomumas ir kelia daugiausiai nerimo. Skaitytojas praranda kontrolę, net to nepastebėdamas – informacijos srautą už jį jau atrinko algoritmas, kurio logikos jis niekada nematys.
Kita vertus, būtų neteisinga viską matyti tik juodai. AI atveria ir naujas galimybes – vertimai tampa prieinamesni, informacija pasiekia greičiau, mažiau žinomos temos gali rasti savo auditoriją per tikslesnį taikymą. Klausimas tik toks – ar Lietuvos žiniasklaida sugebės šias galimybes panaudoti atsakingai, ar taps tik dar viena grandimi, mechaniškai kartojančia tai, ką jai pasiūlo algoritmas.
Kas liks, kai mašinos pavargs rašyti
Galiausiai viskas nusileidžia prie vieno klausimo – ką žmogus gali padaryti tokio, ko negali algoritmas? Atsakymas, regis, dar tas pats: sugebėjimą suprasti kontekstą, jausti nuotaiką visuomenėje, užduoti nepatogų klausimą tada, kai visi tyli. Technologija gali paruošti tekstą per kelias sekundes, bet ji nepajus, kada reikia paskambinti šaltiniui dar kartą, patikrinti faktą trečią kartą, arba tiesiog – palaukti, kol istorija subręs.
Lietuvos žiniasklaidos ateitis greičiausiai bus hibridinė – žmogus ir mašina dirbs kartu, vieni kitiems papildydami tai, ko trūksta. Klausimas tik, ar mes patys, kaip skaitytojai, būsime pakankamai budrūs suprasti, kada skaitome žmogaus mintį, o kada – tik gerai suprogramuotą jos imitaciją. Ir gal būtent tai, o ne pati technologija, taps tikruoju šio dešimtmečio žiniasklaidos egzaminu.