Prieš kelis metus dirbtinis intelektas žiniasklaidos redakcijose atrodė kaip egzotika – kažkas, apie ką kalbama konferencijose, bet kas realiai neveikia kasdienį darbą. Šiandien situacija visiškai kitokia, ir, sakyčiau, dauguma redakcijų net nespėjo susivokti, kaip greitai tas pokytis įvyko.
Lietuvos žiniasklaidos namai vieni po kito diegia AI įrankius – nuo automatinio antraščių generavimo iki teksto redagavimo pagalbininkų. Skamba patogiai. Bet jei pažvelgtume atidžiau, matytume, kad ši technologinė banga atėjo greičiau nei redakcijos spėjo susikurti aiškias taisykles, kaip su ja elgtis.
Greitis vietoj kokybės – jau matomas modelis
Vienas iš pirmųjų dalykų, kurį pastebi bet kuris atidesnis skaitytojas – tekstai tapo greitesni, bet ne visada geresni. AI puikiai sugeba surinkti informaciją iš kelių šaltinių ir sudėlioti į rišlų straipsnį per kelias minutes. Problema ta, kad toks tekstas dažnai neturi to, kas žurnalistiką daro žurnalistika – konteksto, klausimų, kurių niekas neužduoda, ir sugebėjimo pastebėti, kas iš tiesų svarbu, o kas tik atrodo svarbu.
Kai kurios redakcijos AI naudoja kaip įrankį darbui palengvinti – transkribuoti interviu, sugeneruoti pirminį juodraštį, patikrinti gramatiką. Kitos, atrodo, mato jame būdą sumažinti išlaidas. Ir čia slypi didžiausias pavojus – ne pati technologija, o tai, kaip ją nusprendžiama naudoti.
Skaitytojas taip pat nebe tas pats
Reikia pripažinti nemalonų faktą: dalis auditorijos jau nebeatskiria, ar tekstą parašė žmogus, ar mašina, ir, kas dar liūdniau, dažnai jiems tai nė nerūpi. Svarbiausia – informacija greitai, aiškiai ir be papildomų pastangų. Tokia nuostata natūraliai spaudžia redakcijas taikytis prie greičio, o ne prie gilumo.
Tuo pačiu socialiniai tinklai ir naujienų agregatoriai patys naudoja AI turiniui rūšiuoti ir rekomenduoti. Susidaro keista grandinė – dirbtinis intelektas rašo, dirbtinis intelektas atrenka, kas bus matoma, ir galiausiai žmogus lieka kažkur šios sistemos gale, jau nebe kaip pagrindinis veikėjas, o kaip pasyvus vartotojas.
Kur lieka žurnalisto vaidmuo?
Optimistai sako, kad AI atlaisvins laiko kūrybiniam darbui – kad žurnalistai galės daugiau laiko skirti tyrimams, o ne rutininiam informacijos surašinėjimui. Teoriškai skamba gerai. Praktiškai gi matome, kad kai kurios redakcijos tiesiog mažina žmonių skaičių, o AI užpildo tas vietas, kur anksčiau dirbo jaunesnieji žurnalistai, atlikdami pirminius, „nešvarius“ darbus.
Tai kelia klausimą, iš kur ateis kita žurnalistų karta, jei pirmieji karjeros žingsniai – tie patys nuobodūs, bet mokantys – tiesiog išnyks. Įgūdžiai neatsiranda iš niekur, o rašymo amatas, kaip ir bet kuris kitas, formuojasi per praktiką, ne per stebėjimą, kaip mašina viską padaro už tave.
Regionų žiniasklaida – dar pažeidžiamesnė
Didieji nacionaliniai portalai turi resursų eksperimentuoti su AI atsargiai, testuoti, taisyti klaidas. Mažesnės, regioninės redakcijos dažnai neturi tokios prabangos. Jos arba visiškai vengia technologijos, bijodamos prarasti autentiškumą, arba priešingai – pernelyg pasitiki automatizuotais sprendimais, nes tiesiog nėra žmogiškųjų resursų viską peržiūrėti rankomis.
Rezultatas – nevienoda kokybė visame Lietuvos žiniasklaidos lauke, kuri ilgainiui gali dar labiau padidinti atotrūkį tarp didžiųjų ir mažųjų žiniasklaidos priemonių.
Vietoj gražios pabaigos – nepatogus klausimas
Galima būtų dabar surašyti gražią prognozių lentelę – kad ateityje AI ir žmogus dirbs kartu harmoningai, kad technologija tik papildys, o ne pakeis žurnalistiką. Norėtųsi tuo tikėti. Bet realybė rodo kitką – redakcijos jau dabar priima sprendimus, remdamosi ne tuo, kas geriausia turinio kokybei, o tuo, kas pigiau ir greičiau.
Tikrasis klausimas nėra „ar AI pakeis žurnalistiką“ – jis jau ją keičia. Klausimas yra kitas: ar Lietuvos žiniasklaida sąmoningai nuspręs, kur nubrėžti ribą, ar tiesiog leis technologijai diktuoti sąlygas, kol vieną dieną atsibus ir supras, kad ribos jau nebeliko. Ir, ko gero, atsakymą į šį klausimą duosime ne mes, skaitytojai, o tie, kurie šiandien skaičiuoja redakcijų biudžetus.